Heian laikotarpis

Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti. Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan. Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą.

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite.

Heian laikotarpis (jap. 平安時代 = Heian-jidai) – Japonijos istorijos laikotarpis, buvęs maždaug nuo 794 iki 1185 m. Šiuo laikotarpiu buvo stipriai jaučiama budizmo, taoizmo ir Kinijos įtaka. Laikotarpis žymus menu, ypač poezija ir literatūra. Nors atrodė, kad šalį valdo imperatoriai, didžiausia valdžia buvo Fudživarų, kurie susiję per santuokas su imperatoriais, rankose. Pats žodis Heian (平安) reiškia „taika ir ramybė“.

Istorija

Heian laikotarpio pradžia laikomas įvykis, kai sostinė imperatoriaus Kamu buvo perkelta iš Nagaoka-kyō į Heian-kyō. Laikotarpis laikomas Japonijos meno, kuriuo žavėjosi vėlyvesnės kartos, viršūne. Tuo metu iškilo samurajų klasė, kuri pradėjo feodalinį laikotarpį Japonijoje.

Nors nominaliai šalį valdė imperatorius, valdžia buvo Fudživarų rankose, kurie su kitais kilmingaisiais savo interesus provincijose gynė pasitelkdami karius, policiją, sargybinius. Karių klasė palaipsniui gavo vis daugiau privilegijų. 939 m. Taira no Masakado sukilo Hitačio žemėje ir beveik tuo metu Fudživara no Sumitomo sukilo vakaruose. Tačiau kariai neperėmė valdžios kaip buvo šiogūnatų atveju.

Dėl didėjančios karių įtakos rūmuose kilo Hōgen sukilimas. Tuomet Taira no Kijomori atgaivino Fudživarų tradiciją paskirti anūką imperatoriumi ir valdyti kaip regentui. Tairos klanas valdė iki Gempei karo, kuris žymi šiogūnato pradžią. Kamakura laikotarpis prasidėjo 1185 m., kai Minamoto no Joritomo atėmė valdžią iš imperatorių ir įkūrė bakufu arba Kamakuros šiogūnatą.

Fudživarų regentystė

Biodo-in Fenikso salė, pastatyta XI a.

Kai imperatorius Kamu perkėlė sostinę į Kiotą, jis ne tik sustiprino imperatoriaus autoritetą, bet ir pagerino valdžios padėtį geopolitiškai. Nara buvo apleista tik po 70 metų iš dalies dėl vienuolio Domio ir budistinių institucijų stiprios įtakos pasaulietinei valdžiai. Kiotas buvo upe pasiekiamas iš jūros, o geri keliai vedė į rytines provincijas. Ankstyvasis Heian laikotarpis (784–967 m.) tęsė Naros laikotarpio tradicijas. Sostinė buvo perstatyta Kinijos Tangų dinastijos sostinės Čangano pavyzdžiu kaip ir Nara, tik padaryta didesne. Kamu stengėsi pagerinti naudojamą Tangų stiliaus administraciją. Sistema, vadinama ricurio turėjo atkurti Tangų imperiją Japonijoje, nepaisant „milžiniško išsivystymo skirtumo tarp abiejų šalių“. Nepaisant Taika-Taihō reformų nuosmukio, imperatoriaus valdžia buvo stipri ankstyvuoju Heian laikotarpiu. Dėl Kamu nenoro vykdyti drastinių reformų buvo išvengta ypač aštrios politinės kovos ir jis pripažįstamas vienu galingiausiu imperatoriumi Japonijos istorijoje.

Nors Kamu atsisakė visuotinės karo prievolės 792 m., jis vis tiek vykdė karinius veiksmus norėdamas pavergti emiši, gyvenusius šiaurės ir rytų Japonijoje. Pasiekęs laikinų laimėjimų 794 m., jis paskyrė naują vadą, kuriam suteikė titulą Seii Taišogun. Iki 801 m. šiogūnas nugalėjo emiši ir išplėtė šalies plotą iki rytinės Honšiu dalies. Tačiau imperatorius silpnai kontroliavo provincijas. IX ir X a. daug provincijų buvo galingų šeimų rankose, kurios niekino imperatoriaus brukamą kinišką žemės ir mokesčių sistemą. Heian laikais Japonija buvo stabili, bet valdžia atsidūrė Fudživarų klano rankose.

Po Kamu mirties 806 m. ir kovos dėl sosto tarp jo sūnų buvo sukurtos dvi naujos pareigybės patobulinti Taika-Taihō administracinę sistemą. Imperatoriaus asmeninė kanceliarija užtikrino tiesioginį administracinių nutarimų tvarkymą, o Mettrolpolijos policijos departamentas pakeitė ceremoninius imperijos sargybos dalinius. Nos šios įstaigos laikinai sustiprino imperatoriaus valdžią, jas greitai pradėjo ignoruoti kaip ir kitas kiniško stiliaus įstaigas dar jų atsiradimo stadijoje. Kinijos įtaka baigėsi su paskutiniąja misija pas Tangus 838 m. Tuo metu Kinijoje buvo nuosmukis, o kinų budistų persekiojimai sumažino japonų pagarbą kiniškoms institucijoms.

Kaip Sogos klanas kontroliavo imperatorius VI a., Fudživaros IX a. susigiminiavo su imperatoriais, o vienas iš jų buvo imperatoriaus kanceliarijos galva. Kitas Fudživara tapo regentu (Sesšo) nepilnamečiui imperatoriui, bet buvo paskirtas dar vienas regentas (Kamparu). IX a. keli imperatoriai nesėkmingai bandė sutramdyti Fudživaras. Valdant imperatoriui Daigo (897–930 m.) Fudživarų regentystė buvo sustabdyta, nes jis valdė tiesiogiai.

Tačiau valdant Daigo Fudživaros nebuvo nustumtos nuo valdžios, bet tapo stipresni. Silpnėjant imperatoriaus valdžiai Fudživaros su kitais kilmingųjų klanais ir religinėmis institucijomis įgijo vis didesnius dvarus (šoen) ir sukaupė gausesnius turtus X a. pradžioje. Heian laikotarpio pradžioje įteisinus dvarus, religinės institucijos, kurioms jie priklausė, siekė jų nuosavybės nuolatinio pripažinimo, mokesčių panaikinimo ir imuniteto imperatoriaus inspekcijoms. Žemdirbiai pamatė, kad jiems patogiau priklausyti dvarams mainais už dalį derliaus. Žmonės ir žemė vis labiau buvo už imperatoriškojo apmokestinimo ribų ir padėtis tapo tokia kaip prieš Taika reformą.

Praėjus keliems dešimtmečiams po Daigo mirties Fudživarų valdžia tapo absoliuti. Apie 1000 m. Fudživara no Mičinaga galėjo karūnuoti ar nuversti imperatorių kada panorėjęs. Tradiciniams pareigūnams buvo palikta mažai valdžios ir viską tvarkė Fudživarų klano privati administracija.

Samurajų iškilimas

Ankstyvuoju laikotarpiu, kai šaukimas į armiją būdavo kontroliuojamas rūmų, provincijos aristokratai neturėjo įtakos karo reikaluose. Tačiau 792 m. žlugus sistemai vietiniai didikai parūpindavo armijai karių. Šoenų savininkai turėjo žmonių, kai jie įgijo naujas karines technologijas (nauji treniravimo metodai, galingesni lankai, šarvai, arkliai ir kardai) ir susidūrė su blogėjančia padėtimi IX a., karinė tarnyba tapo neatsiejama šoeno dalimi. Ne tik šoenai, bet ir visuomeninės ir religinės institucijos suformavo sargybinių būrius. Palaipsniui provincijos aukštuomenė tapo nauju kariniu elitu, kuris rėmėsi kario (buši) ir samurajaus idealais.

Buši interesai buvo įvairūs ir jie nukirto senus jėgos saitus X a. Bendri interesai, šeimų saitai ir kilmė sukūrė karines grupes, kurios tapo šeimos administracijos dalimi. Laikui bėgant karinės šeimos pradėjo telktis aplink rūmų aristokratus, kurie tapo svarbiomis provincijų figūromis. Karinės šeimos gaudavo prestižą dėl ryšių su rūmais ir jų suteiktų karinių titulų. Fudživaros, Tairos, Minamoto klanas buvo iškiliausios šeimos, kurias rėmė naujasis karinis elitas.

Maisto produkcijos nuosmukis, gyventojų gausėjimas, šeimų konfliktai dėl resursų sukėlė Fudživarų nuosmukį ir karinius neramumus X a. pabaigoje ir XI a. Galingieji klanai kovėsi tarpusavyje, savinosi žemes, įkurdavo savo režimus ir kitaip kėlė neramumus.

Dan-no-ura mūšio paveikslas, 1185 m. balandžio 25 d. Genpei karas.

Fudživaros kontroliavo sostą iki imperatoriaus Go-Sandžijo (1068–1073 m.) valdymo. Jis buvo pirmasis Japonijos imperatorius, kurio motina nebuvo Fudživara nuo IX a. Go-Sandžijas bandė atstatyti centrinę valdžią pats valdydamas šalį ir skelbdamas reformas, kurios apkarpė Fudživarų įtaką. Jis sukūrė pareigybę, kuri turėjo užsiimti dvarų dokumentų peržiūra ir legalizavimu. Dauguma šoenų nebuvo teisiškai sertifikuoti, tad daugelis kilmingų šeimų išsigando, kad praras savo žemes. Be to šis imperatorius sukūrė Inčo pareigybę: imperatorius atsistatydindavo savo įpėdinio naudai, pasilikdamas sau valdžią, kad grumtųsi su Fudživarų regentais.

Inčo užpildė galios vakuumą, kurį paliko Fudživarų nuosmukis. Fudživaros išsaugojo savo visuomeninius postus, bet priimant sprendimus į juos nebebuvo kreipiamas dėmesys. Laikui bėgant daugumą Fudživarų buvo pakeisti, daugiausiai kylančio Minamoto klano nariais. Kai Fudživaros pradėjo nesutarti tarpusavyje ir suskilo į dvi frakcijas, inčo valdė šalį. 1086–1156 m. valdžia buvo inčo rankose, o karių kasta vis stiprėjo. Vyriausybėje dominavo karinė jėga, o ne pilietinis autoritetas.

Kova dėl sosto XII a. viduryje suteikė Fudživaros šansą sugrįžti į valdžią. Fudživara no Jorinaga palaikė atsistatydinusį imperatorių kruviname mūšyje 1156 m. prieš įpėdinį, kurį rėmė Taira ir Minamoto klanai (Hogen sukilimas). Galiausiai Fudživaros pralaimėjo, senoji valdžios sistema buvo pakeista, inčo tapo bejėgis, o kariai perėmė rūmų reikalus pakeisdami Japonijos istorijos tėkmę. 1159 m. susigrūmė Tairos ir Minamoto klanai (Heidži sukilimas) ir po to Tairos 20 metų valdė šalį. Tairos užsidarė rūmuose ir nekreipė dėmesio į provincijas. Galiausiai Minamoto no Joritomo sukilo prieš Tairas, kurie kontroliavo nepilnametį imperatorių Antoku (Genpei karas).

Heian kultūra

Budizmo plėtra

Danjogaranas Kojos kalne. Tai Šingon sektos centras.

Bodisatva Fugen Enmei, XII a. piešinys ant šilko, vėlyvasis Heian laikotarpis.

Budizmas pradėjo plisti Japonijoje Heian laikotarpiu per dvi ezoterines sektas: Tendai ir Šingon. Tendai atsirado Kinijoje ir pagrįsta Lotoso sutra, svarbiausia Mahajana budizmo sutra. Saičo perkėlė Tendai į Japoniją. Šingon yra į Japoniją perkelta kiniška Chen Yen mokykla, kurią į Japoniją atgabeno vienuolis Kūkai. Saičo ir Kūkai siekė sujungti valstybę ir religiją, užsitikrinti aukštuomenės paramą, dėl kurios atsirado nuomonė apie „aristokratišką budizmą“. Svarbi Tendai doktrinos dalis buvo, kad nušvitimą gali pasiekti „bet kuri būtybė“. Saičo taip pat siekė, kad Tendai vienuolių įšventinimas būtų nepriklausomas. Nusistovėjo artimi santykiai tarp Tendai šventyklos ant Hiei kalno ir imperatoriaus rūmų, kurie buvo to kalno šlaite įsikūrusioje naujojoje sostinėje. Todėl Tendai rodė didelę pagarbą imperatoriui ir tautai. Pats imperatorius Kamu buvo didelis Tendai patronas, o vėliau per kelis šimtmečius ši sekta tapo labai galinga. Kūkai darė įspūdį Kamu įpėdiniams ir kelioms japonų kartoms ne tik savo šventumu, bet ir poezija, kaligrafija, skulptūromis ir paveikslais. Šingon dėl „turtingų simbolių, ritualų ir mandalų“ dauk kam kėlė susižavėjimą.

Literatūra

Nors rašytinė kinų kalba (Kanbun) liko oficialia Heian laikotarpio rūmų kalba, kana atsiradimas ir platus naudojimas lėmė japoniškos literatūros plėtrą. Nepaisant kelių naujų literatūros žanrų (novelė, esė) atsiradimo, raštingumas buvo įprastas tik rūmuose ir tarp vienuolių.

Šiuolaikinis Japonijos himnas (Kimi ga Yo) buvo sukurtas Heian laikotarpiu kaip ir Murasaki Šikibu Sakmė apie princą Gendži, viena pirmųjų novelių pasaulyje. Murasaki varžovė Sei Šonagon savo stebėjimus ir apmąstymus patarnaujant imperatorienei surašė Pagalvės knygoje apie 990 m., kuri atskleidė kasdienį sostinės gyvenimą. Heian laikotarpiu kūrė tokie poetai kaip Arivara no Narihira, Ono no Komači, Izumi Šikibu, Murasaki Šikibu, Saigio ir Fudživara no Teika. Žymi japonų poema Iroha (いろは), kurios autorystė neaiški, sukurta Heian laikotarpiu.

Grožis

Heian laikotarpiu grožis buvo „gero asmens“ sudedamoji dalis. Aristokratai vyrai ir moterys balino veidus ir dažė juodai dantis. Idealus rafinuotas vyras turėjo neryškius ūsus ir nežymią ožio barzdelę, o ideali moteris turėjo mažas raudonai dažytas lūpas, o antakiai būdavo nuskutami ir išraunami, o aukščiau kaktoje būdavo nubrėžiamos jų linijos.

Moterys augindavo ilgus blizgančius plaukus, o rafinuotųjų formalioje aprangoje būdavo „dvylikos sluoksnių drabužis“ (jūnihitoe), kurio sluoksnių skaičius būdavo įvairus. Kostiumus nulemdavo pareigybės ir metų laikai, o moterų drabužiai ypač sekė to mėnesio ar metų laiko gėlių spalvų kombinacijos sistemą.

Ekonomika

Nors Heian laikotarpis buvo nepaprastai taikus, bet teigiama, kad tuo metu Japonija nusilpo ekonomiškai, o skurdą patyrė visi neskaitant mažos grupės išrinktųjų. Ryžių laukų kontrolė buvo pagrindinis pajamų ir galios šaltinis tokioms šeimoms kaip Fudživaros. Heian laikotarpiu aristokratų „gerųjų žmonių“ (Yokibito) buvo apie 5 tūkst., o visoj šaly apie 5 mln. žmonių. Viena iš priežasčių kodėl samurajai perėmė valdžią buvo ta, kad kilmingieji buvo nekompetentingi valdant provincijas ir šalį. Apie 1000 m. valdžia nebežinojo kaip išleisti valiutą ir pinigai pradėjo dingti iš ekonomikos. Pinigus pakeitė ryžiai. Patikimo tarpininko ekonomikoje (pinigų) stygių netiesiogiai rodo to meto novelės. Pavyzdžiui, pasiuntiniams buvo atsilyginama tokiais naudingais daiktais kaip senas kimono, o ne mokama alga. Fudživaros taip pat nesugebėjo palaikyti reikiamų policijos pajėgų, tad keliuose siautėjo plėšikai. Tai irgi iliustruojama novelėse, kai pagrindiniai veikėjai bijo keliauti naktimis.

Šoen (feodų) sistema leido kilmingoms šeimoms sukaupti didelius turtus, o šie dažnai būdavo panaudojami meno ir kultūros plėtrai.

Šaltiniai

• Kitagawa, J., Religion in Japanese History (New York: Columbia University Press, 1966)
• Morris, I., The World of the Shining Prince; Court Life in Ancient Japan (Oxford: Oxford University Press, 1964)
• Weinstein, S., "Aristocratic Buddhism" in D. H. Shively and W. H. McCullough, (eds.),The Cambridge History of Modern Japan; Volume 2, Heian Japan, (Cambridge: Cambridge University Press, 1999)