Pereiti prie turinio

Fritz Haber

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Fricas Haberis
vok. Fritz Haber
F. Haberis apie 1919 m.
Gimė 1868 m. gruodžio 9 d.
Breslau, Vokietijos imperija Vokietijos imperija
Mirė 1934 m. sausio 29 d. (65 metai)
Bazelis, Šveicarija Šveicarija
Sritis Fizikinė chemija
Alma mater Berlyno technikos universitetas (1891)
Žinomas (-a) už amoniako sintezę, nuodingųjų cheminių medžiagų tyrimą
Žymūs apdovanojimai
Vikiteka Fritz Haber

Fricas Haberis (vok. Fritz Haber; 1868 m. gruodžio 9 d. Breslau1934 m. sausio 1 d. Bazelyje) – žydų kilmės vokiečių chemikas neorganikas, 1918 m. gavęs Nobelio chemijos premijąamoniako sintezę, reikalingą sprogstamųjų medžiagų ir azotinių trąšų gamybai.[1][2]

1886 m. baigė Šv. Elžbietos vidurinę mokyklą Breslau (dab. Vroclavas, Lenkija). 1886 m. įstojo studijuoti chemiją Berlyno Frydricho Vilhelmo universitete. 1887 m. vasaros semestrą lankė Heidelbergo universitete. Grįžęs į Berlyną, 1891 m. studijas baigė Technikos aukštojoje mokykloje Šarlotenburge (dab. Berlyno technikos universitetas).

1891–1994 m. dirbo įvairiose bendrovėse. 1894–1910 m. dėstė Karlsrūhės universitete. 1898 m. suteiktas profesoriaus vardas. 1911–1933 m. buvo Kaizerio Vilhelmo fizikinės chemijos instituto Berlyne direktorius, nuo 1933 m. – Kembridžo universiteto profesorius.

Per Pirmąjį pasaulinį karą vadovavo Karinės chemijos departamentui, organizavo kovinių nuodingųjų medžiagų gamybą.

Buvo Amerikos menų ir mokslų akademijos (1914 m.) narys, Vokietijos chemikų draugijos prezidentas (1922–1924 m.), JAV nacionalinės mokslų akademijos (1932 m.) narys.

Haberio tyrimų reikšmė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1904 m. Haberis ištyrė amoniako susidarymo iš azoto ir vandenilio dideliame slėgyje ir aukštoje temperatūroje katalizinę reakciją.[3] 1909 m. sukūrė Haberio ir Bošo amoniako gamybos būdą, patobulintą Karlo BošoBASF, skirtą gaminti amoniakui iš oro azoto. Tai leido pradėti amoniako gamybos procesą pramoniniu būdu. Azoto pagrindu pagaminti produktai, tokie kaip trąšos ir cheminės žaliavos, anksčiau priklausė nuo amoniako gavybos iš ribotų natūralių telkinių. Atsirado galimybė gaminti daug didesnį azoto trąšų kiekį iš lengvai prieinamos ir gausios bazės – atmosferinio azoto. Tai prisidėjo prie žemės ūkio derliaus gausinimo, išlaikant pusę pasaulio gyventojų.[4][5]

Haberis taip pat laikomas „cheminio ginklo tėvu“ už savo ilgametį novatorišką darbą, tiriant nuodingąsias chemines medžiagas, kurios buvo panaudotos Pirmojo pasaulinio karo metais. Jis pirmą kartą pasiūlė sunkesnes už orą chloro dujas kaip ginklą apkasų kare per Ipro mūšį Belgijoje. Vėliau šie tiriamieji darbai, be tiesioginio Haberio įsitraukimo,[6] pasitarnavo kuriant pesticidą Zyklon B, naudotą žydų žudynėms dujų kamerose.

  1. Fritz Haber. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005
  2. „Fritz Haber | Biography & Facts“. Encyclopaedia Britannica (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2020-04-18. Nuoroda tikrinta 2018-03-19.
  3. Hager, Thomas (2008-09-09). The Alchemy of Air: A Jewish Genius, a Doomed Tycoon, and the Scientific Discovery That Fed the World but Fueled the Rise of Hitler. Crown. ISBN 978-0-307-44999-3.
  4. Technology & economics: Papers commemorating Ralph Landau's service to the National Academy of Engineering. Washington, D.C.: National Academy Press. 1991. p. 110. ISBN 978-0-309-04397-7.
  5. Albrecht, Jörg (2008) "Brot und Kriege aus der Luft" Archyvuota kopija 2022-05-03 iš Wayback Machine projekto.. Frankfurter Allgemeine Sonntagszeitung. p. 77 ("Nature Geosience").
  6. „No. 2287: Fritz Haber“. www.uh.edu. Suarchyvuota iš originalo 2023-02-09. Nuoroda tikrinta 2023-02-09.