Žalgirio mūšis

Žalgirio mūšis
Priklauso: Lenkijos-Lietuvos-Teutonų ordino karas
Jano Mateikos (Jan Matejko) paveikslas „Žalgirio mūšis“ (centre – Vytautas)
Data 1410 m. liepos 15 d. Vieta Tarp Griunvaldo ir Tanenbergo, dab. Lenkija Rezultatas Lietuvos-Lenkijos pergalė
Konflikto šalys
Lenkijos karalystė LDK Lietuvos-Lenkijos vasalai, sąjungininkai ir samdiniai: Moldavijos kunigaikštystė totoriai, čekai, moravai, rusai	Vokiečių ordinas, samdiniai ir riteriai iš visos Europos
Vadovai ir kariniai vadai
Jogaila, visos kariuomenės vadas Vytautas Didysis, Lietuvos kariuomenės vadas Lengvenis, Smolensko pulkų vadas Zbignevas iš Bžezijos, lenkų pulkų vadas Aleksandras Gerasis, moldavų dalinių vadas Dželaletdinas, totorių vadas Janas Žižka, čekų dalinių vadas	Ulrichas fon Jungingenas † didysis maršalas Frydrichas fon Valenrodas † didysis vadas Kunas fon Lichtenšteinas †
Pajėgos
39 000 karių	27 000 karių
Nuostoliai
žuvo 2 000 -3 000	žuvo 8 000 14 000 paimti į nelaisvę

Žalgirio mūšis – 1410 m. liepos 15 d. netoli Tanenbergo ir Griunvaldo (Žalgirio) vykęs mūšis tarp jungtinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės pajėgų ir Kryžiuočių ordino.

Šis mūšis buvo ilgo karinio konflikto tarp Kryžiuočių ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, taip pat latentinės Ordino ir Lenkijos Karalystės priešpriešos, kulminacija. Mūšio metu sutriuškinus Ordino pajėgas prasidėjo Ordino valdžios Prūsijoje silpnėjimas, o Lietuvos ir Lenkijos valstybės tapo Europos didžiosiomis valstybėmis.

Žalgirio mūšis buvo vienas didžiausių Viduramžių riterių kariuomenių mūšių ir nuo XIX a. tapo Lenkijos ir Lietuvos nacionaliniu mitu. Įvairūs šaltiniai vertina, kad pusantros paros trukusiame mūšyje dalyvavo 25 000–85 000 žmonių, o žuvo – 15 000–50 000. Lietuvių-lenkų pusėje dalyvavo samdytos totorių, moldavų, čekų pajėgos, kryžiuočius parėmė riteriai iš įvairių Vakarų Europos šalių.

Mūšis įvyko lauke tuometinėje ordino teritorijoje, į pietvakarius nuo Olštyno, tarp Griunfeldo, Tanenbergo (dab. Stembarkas) ir Liudviksdorfo (dab. Lodvigovas) kaimelių (tuo metu − Prūsijoje, dabar − Lenkijos teritorijoje). Lenkų istoriografijoje šis mūšis minimas kaip Griunvaldo mūšis, lietuvių – Žalgirio mūšis (vok. grün „žalias“ + vok. Wald „miškas, giria“), Vokietijoje ir Vakarų šalyse – Tanenbergo mūšis (Tanenbergas – vietovė šalia Griunvaldo).

Mūšis buvo vienas iš didžiausių viduramžių Europoje ir yra laikomas svarbiausia pergale visame LDK gyvavimo laikotarpyje. Mūšiu, kaip įkvėpimu, remtasi kuriant romantines legendas, jis yra laikomas nacionaliniu pasididžiavimu, ilgainiui tapo reikšmingas simbolis kovai prieš įsibrovėlius.

Mūšio priešistorė

Tiesioginė konflikto priežastis buvo nuo 1410 m. Vokiečių Ordino ir Lenkijos ginčijamos Pomerelijos, taip pat Žemaitijos priklausomybės klausimas. 1402 m. Vokiečių ordinui atiteko į rytus nuo Odros esantis Noimarkas, į kurį pretendavo ir Lenkija. Šalių tarpusavio santykiai dar paaštrėjo.

1397 m. spalio 12 d. sudaryta Salyno sutartimi Vytautas pažadėjo Vokiečių Ordinui Žemaitiją. Nepaisant to Vytautas palaikė prieš Ordiną nusiteikusius žemaičius. 1408 m. žemaičiai sukilo prieš Ordiną, o juos aktyviai parėmė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Į konfliktą įsitraukė ir Lenkija. Didysis Ordino magistras Ulrichas fon Jungingenas buvo priverstas paskelbti Lenkijai ir Lietuvai karą. 1409 m. rudenį Ordino samdiniai užėmė Dobrynės žemę, o lengvai ginkluota kavalerija užpuolė Kujaviją ir apgulė Brombergą. Lenkai surengė kontrataką ir atsiėmė Brombergą. Žemaičiai užpuolė Klaipėdą, tačiau nei viena pusė nebuvo pasiruošusi didelio masto karui.

Spalio 8 d. buvo sudarytos paliaubos iki šv. Jono, t. y. kitų metų birželio 21 d. Sausio mėnesį paskutinį kartą buvo pabandyta pasiekti susitarimą. Tarpininkaujantis imperatorius Vencelis 1410 m. vasario 15 d. remdamasis Salyno sutartimi pripažino Žemaitiją Ordinui. Šio sprendimo Lenkijos didikai bei Vytautas nepripažino. Lenkija ir Lietuva ėmė ruoštis karui vasarą.

1410 m. vasaros žygio eiga

Paminklas Žalgirio mūšiui Krokuvoje

Abi pusės buvo tvirtai nusiteikusios pasiekti galutinį sprendimą 1410 m. vasaros žygio metu. 1409–1410 m. žiemą pasitarimo Lietuvos Brastoje metu buvo pasiūlytas žygio planas. Lietuvos ir Lenkijos pajėgos turėjo veikti koordinuotai. Pagal planą bendros Lietuvos ir Lenkijos pajėgos turėjo žygiuoti į Marienburgą, užimti Ordino sostinę ir taip pasiekti pergalę prieš Ordiną.

1410 m. pavasarį abi pusės ėmė rinkti pajėgas. Vokiečių Ordinas mobilizavo visų komtūrijų kariuomenę, taip pat nurodė karius surinkti miestams ir didikams. Livonijos magistras Conrad von Vytinghove atsisakė dalyvauti žygyje remdamasis su Vytautu sudarytomis paliaubomis. Visos ordino šakos nedalyvavimas paveikė jėgų balansą Vokiečių ordino nenaudai. Nežinodamas priešininko planų Ulrichas fon Jungingenas laukė puolimo iš Brombergo apylinkių arba iš Lietuvos.

1410 m. gegužės mėn. Vytautas per Jogailą už 20 tūkst. kapų grašių pasamdė čekų karių, o savo kariuomenės maitinimui surengė medžioklę Baltvyžio girioje ir prisūdė statines mėsos. Lenkijos karalius vėlyvą pavasarį lauko stovykloje į pietryčius nuo Lodzės laukė susirenkant iš visos Lenkijos sušauktos kariuomenės. Birželio 26 d. Lenkijos pagrindinė kariuomenė pradėjo žygį į šiaurę. 1410 m. birželio pabaigoje LDK kariuomenė prie Vyslos susijungė su Lenkijos kariuomene. Dalis Lenkijos kariuomenės susirinko prie Brombergo ir turėjo pulti Noimarką. Nukreipdami dėmesį žemaičiai turėjo puldinėti Ordino pilis.

Bendras žygis prasidėjo birželio 30 d., kai jungtinė Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė persikėlė per Vyslą. Šalia Ordino sienos buvo įrengta įtvirtinta stovykla. Tik tuo metu Ordinas tiksliai sužinojo pagrindinių priešininko pajėgų susirinkimo vietą. Liepos 2 d. pagrindinė Ordino kariuomenė patraukė link Zoldau, netoli kurio jau buvo Ordino maršalo Frydricho fon Valenrodo dalinys. Į Ordino gilumą žygiuojanti Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė vengė taktiškai nepalankios konfrontacijos su Ordino kariuomene. Sąjungininkai pabandė Ordino kariuomenę apeiti iš rytų, o liepos 8 d. puolė Zoldau ir Neidenburgą.

Armijų išsidėstymas prieš mūšį

Nors lietuvių-lenkų jungtinė kariuomenė turėjo daugiau karių (50 lenkų ir 40 lietuvių vėliavų, daugiau kaip 50 000 karių, prieš 32 000 kryžiuočių – 52 vėliavas), kryžiuočiai savo ginkluote ir šarvais turėjo pranašumą. Kryžiuočiai turėjo apie 100 patrankų, lietuviai ir lenkai – 17.

Kryžiuočiai

Kryžiuočiai įsirengė savo būstinę šalia Griunvaldo gyvenvietės. Kryžiuočiai tą dieną turėjo 21 000 puikiai ginkluotų kavaleristų, 6 000 sunkiai ginkluotų pėstininkų ir 5 000 mūšyje treniruotų tarnų, kurie buvo ginkluoti geriau nei daugelis lietuvių-lenkų pėstininkų^{[reikalingas šaltinis]}. Iš viso apie 32 000 žmonių. Į pagalbą Teutonų ordinui buvo susirinkę riteriai iš visos Vakarų Europos. Tai – anglai, prancūzai, vengrai, austrai, bavarai, tiuringiečiai, čekai, liuksemburgiečiai, flamandai, olandai.

Vokiečiams vadovavo magistras Ulrichas fon Jungingenas, didysis maršalas Frydrichas fon Valenrodas, didysis vadas Kunas fon Lichtenšteinas ir aprūpinimo pajėgų maršalas Albrechtas fon Švarcenbergas.

Lenkai ir lietuviai

Už kelių kilometrų nuo kryžiuočių, šalia mažos gyvenvietės Tanenbergo, buvo įrengta lietuvių-lenkų būstinė. Lenkų armiją sudarė 18 000 riterių, 11 000 vasalų ir 4000 pėstininkų. Prie jų prisidėjo 11 000 Lietuvos riterių ir pėstininkų, 1100 totorių, ir apie 6000 čekų, rusų, moravų ir moldavų. Iš viso apie 51 000 žmonių. Brangios, sunkiosios kavalerijos buvo nedaug. Dauguma lietuvių ir lenkų pėstininkų buvo ginkluoti vėzdais, jų šarvai buvo gerokai prastesni nei kryžiuočių.

Politinis armijos vadovas buvo Lenkijos karalius Jogaila, kuriam tuo metu buvo apie 60 metų, mūšio lauke kariuomenei vadovavo panašaus amžiaus Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas.

Mūšis

Anoniminis laiškas, perspėjantis didįjį Magistrą saugotis priešų apgaulingo atsitraukimo manevro panaudoto Didžiajame mūšyje (apie 1411-1413 m.)

Mūšio pradžia

Mūšio pabaiga

Manoma, kad Jogaila delsė norėdamas sulaukti derybų ir išvengti mūšio: jis tempė laiką, klausydamasis mišių ir šventindamas riterius. Pagal Jano Dlugošo kronikas, prieš mūšį riteriai giedojo garsiąją „Dievo motiną“ (lenk. Bogurodzica) giesmę, paties istoriko įvardytą kaip „Karmen patrium“ – „Tėvynės giesmę“.

Kita vertus, diena buvo karšta ir riteriai saulėje laukdami mūšio pradžios nuvargo. Vytautui atrodė, kad žymiai svarbiau įveikti priešus kovoje, todėl jis, nesulaukęs Jogailos žodžio, rizikavo ir metė pirmyn LDK pajėgas, užpuldamas ir išblaškydamas kryžiuočių artileriją. Tai galėjo būti ir išankstinis susitarimas. Nors galiausiai ordino kariuomenė pralaimėjo, maždaug kas antras lietuvių karys nebegrįžo namo.

Lietuvių kariuomenei pradėjus puolimą, vokiečiai metė didžiąją dalį savo pajėgų kovai su lietuviais – apie 24 vėliavos kairiajame sparne pasitiko lietuvius, o tik 12 palikta dešiniajame sparne priešais lenkus. Lietuvių lengvoji kavalerija staigiu išpuoliu nusiaubė kryžiuočių artilerijos pozicijas. Po maždaug valandos, didelių nuostolių patyrę lietuviai ėmė trauktis, ir tik trys Smolensko vėliavos, vadovaujamos Jogailos brolio Lengvenio Algirdaičio, pasiliko pridengti įsitraukusių į kovą lenkų šoną.

Pasak daugelio istorikų, rašytiniai šaltiniai rodo, kad lietuvių atsitraukimas buvo iš anksto suplanuotas Vytauto manevras. Naudojant apgaulingą, ankstesniuose mūšiuose išmoktą bėgimo iš lauko taktiką, išblaškyta besivejanti ordino kariuomenės dalis.

1963 m. Ordino archyve Gėtingene, švedų mokslininko prof. Sveno Ekdalio surastame Vokiečių ordino didžiajam magistrui adresuotame anonimo laiške, parašytame jau po Žalgirio mūšio, rašoma:

„Mielas pone magistre… Ir įsakykite savo vadams, kad jie paklustų ir pasiliktų tose pozicijose, į kurias yra pasiųsti. Gali atsitikti taip, kad jūsų priešai mėgins apsimesti, jog viena arba dvi vėliavos bėga, bet tai yra planas, kuriuo jie nori suardyti jūsų eiles, nes žmonės labai mėgsta vytis, kaip tai ir atsitiko didžiajame mūšyje. Taigi įsakykite griežčiausiai, kad jie elgtųsi taip: jūsų žmonės privalo pasilikti savo eilėse. Jeigu vėliava arba eilė supras tą mintį, tai žmonės taip greitai nežus…“

Laiško stilius toks, lyg autorius norėtų pasakyti, kad iš tikrųjų tokios pastabos net nebūtinos, tačiau, kadangi klaida jau kartą mūšyje ties Žalgiriu (in dem grossen streythe) padaryta, ji jokiu būdu neturėtų būti pakartota. Šią nuomonę patvirtina ir faktas, kad Vytautas dar gegužės mėnesį už 20 tūkst. kapų grašių per Jogailą pasamdė čekų karių, tarp kurių buvo ir Janas Žižka. Mūšio pradžioje čekai, stovėję už lietuvių vėliavų, pasitraukė į miškelį, o Vytautui po atsitraukimo manevro smogus į kryžiuočių užnugarį, atakavo iš kitos pusės. Tai atitinka išankstinį gudrų priešo gretų išblaškymo ir sinchroniškos baigiamosios atakos iš dviejų pusių planą. Įsitraukus lenkams, ordinas dar metė į kovą rezervines 16 vėliavų, tačiau rezervu pasinaudojo ir lenkai, tad jungtinė kariuomenė įgavo persvarą, kuri buvo išlaikyta iki mūšio galo.

Mūšyje žuvo ordino magistras, virš 200 riterių.

Mūšio pasekmės

Po mūšio Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė užėmė daugelį Prūsijos pilių ir pradėjo Marienburgo apgultį. Po dviejų mėnesių apgulties, Marienburgo paimti nepavykus, teko atsitraukti. Netrukus buvo prarastos ir prieš tai užimtos pilys. Gruodžio 9 d. abi pusės paskelbė paliaubas. 1411 m. vasario 1 d. tarp konflikto dalyvių buvo pasirašyta Torūnės taika, pagal kurią Žemaitija iki gyvos galvos užleista Vytautui, Lenkijai atiteko Dobrynė, Kryžiuočių ordinas Lenkijai ir Lietuvai sumokėjo šešių milijonų grašių kontribuciją.

Pavadinimai

Mūšis vyko lauke tarp trijų kaimų: Griunvaldo vakaruose, Tanenbergo šiaurės rytuose ir Liudviksdorfo pietuose. Lenkijos karalius Jogaila įvardino kaip in loco conflictus nostri, quem cum Cruciferis de Prusia habuimus, dicto Grunenvelt. Vėliau lenkų metraštininkai interpretavo žodį „Grunenvelt“ kaip „Grünwald“, žalias miškas (vok.). Jų pavyzdžiu pasekė lietuviai, išversdami pavadinimą į „Žalgiris“. Vokiečiai mūšį pavadino Tanenbergo („eglės kalva“ arba „pušies kalva“ vok.) vardu. Dėl to mūšis yra vadinamas trimis vardais: Žalgirio, Griunvaldo ir Tanenbergo.

Atminimo įamžinimas

• Pavadinti garsūs futbolo ir krepšinio klubai Vilniaus Žalgiris, Kauno Žalgiris.
• Prie Nemenčinės pasodintas rekordinio dydžio užrašas iš medžių „Žalgiris 600“.
• Gdanske 2010 m. atidengtas paminklas totoriams už jų pagalbą mūšyje.
• Prie Raižių mečetės (Alytaus raj.) 2010 m. įrengtas saulės laikrodis, rodantis Griunvaldo laiką.
• Krokuvoje 1910 m. pastatytas paminklas Žalgiriui.
• Valkaviske (Gardino sritis) pastatytas atminimo ženklas 600 metų jubiliejui.
• Jano Mateikos paveikslas Žalgirio mūšis.
• Paveikslo „Žalgirio mūšis” diorama.

Literatūra

• Straipsnis apie Žalgirio mūšį „Ar žinai?“ portale Archyvuota kopija 2014-02-22 iš Wayback Machine projekto.
• Žalgirio mūšis (sud. Mečislovas Jučas). – Vilnius: Mokslas, 1990. – 174 p.
• Žalgirio mūšis (sud. Mečislovas Jučas). – Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2009. – 128 p.: iliustr. – ISBN 978-9986-669-87-6
• Pergalė Žalgirio mūšyje: dailės kūrinių albumas Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejui, 1410–2010 (sud. Alfonsas Alijošius). – Vilnius: Asociacija „Echolita“, 2010. – 48 p.: iliustr. – ISBN 978-609-95190-0-5

Nuorodos

• Jan Matejko paveikslas Archyvuota kopija 2004-03-01 iš Wayback Machine projekto.
• Edmundo Gaubo medžio drožinys^{[neveikianti nuoroda]}
• Medaliai skirti Žalgirio mūšio paminėjimui Archyvuota kopija 2011-05-04 iš Wayback Machine projekto.

Galerija

• 
  Jogaila: „Nors mums ginklų ir pakanka, bet paimsime ir šiuos kalavijus, kad greičiau jus sumuštume“
• 
  Kryžiuočiai puola prūsų valstiečius. Mūšio inscenizacija 2008 m.
• 
  Jogaila 2003 m. Žalgirio mūšio vaidinime.
• 
  Mūšio inscenizacija 2008 m.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.